PSICHOTERAPEUTĖ: VAIKAI STENGIASI BŪTI „PATOGŪS“ TĖVAMS

Jei tėvai nori matyti vaiką tik besišypsantį, laimingą, tai vaikas labai greitai pajunta ir stengiasi užgniaužti emocijas, kurios tėvams nepatinka, pavyzdžiui, pyktį, ir būti „patogiu“ vaiku. Taip LRT RADIJUI teigia gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė. Anot jos, negebėjimas vaikystėje suvaldyti pykčio vėliau gali sukelti didelių psichologinių problemų ar netgi ligų, pavyzdžiui, astmą.

Pyktis būdingas kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas su tuo susiduriame. Psichoterapeutams, psichologams ta tema turbūt kaip kasdienė duona?

Tai kiekvieną dieną aktuali tema. Galbūt vieną kartą tas pyktis būna aštresnis, stipresnis, jį sunkiau atlaikyti, kitą dieną jis toks, su kuriuo galima lengviau išbūti, bet dirbti tenka tikrai daug. […] Auginantys vaikus tikrai žino, kad atlaikyti net ir pusantrų metų vaiko pyktį kartais būna labai sunku. Labai dažnai tėvai klausia – ką daryti, kai vaikas parduotuvėje krenta ant grindų, spardosi, šaukia, reikalauja ką nors nupirkti?

Galime pagalvoti apie tai, kad tai vaikas, kurį fiziškai dar galima labai lengvai pakelti ir nunešti į kitą vietą, bet jo pyktis toks sunkus, kad priverčia suaugusius pačius supykti, jaustis bejėgiškai,  jie pasimeta, nori pranykti skradžiai žemės, kad niekas nematytų ir nekomentuotų. Vaikas, kuris dar kūdikis,  suvysto pačius stipriausius tėčius ir didžiausią karjerą padariusias mamas.

Suaugusių pyktis nėra taip aiškiai matomas, kaip mažo vaiko, kuris spardosi kojomis. Jis labiau rafinuotas. Kiekvienas su tuo susiduriame labai dažnai. Yra žmonių, kurie aiškiai pasako, ką galvoja ir aiškiai kur nors toli pasiunčia, nusikeikia, bet yra tokių, kurie tai padaro maloniai šypsodamiesi, kalbėdami, kad viskas gerai.

Toks subtilus įgėlimas ypač populiarus tarp damų – kokia graži suknelė, kaip tau tinka tas svorio priaugimas. Po tokio komplimento, žinoma, moteris susinervina ir visai nebesidžiaugia savo gražia suknele. Tokių pasyvios agresijos išraiškų kasdien matome labai daug.

Kokia emocija apskritai yra pyktis?

Sakyčiau, kad tai viena iš pagrindinių emocijų. Sigmundas Freudas kalbėjo apie tai, kad mes visi gimstame su libido arba meilės vara ir agresijos vara. Visi turime norą kurti, mylėti, džiaugtis ir norą sunaikinti, sugriauti. Tai priklauso nuo temperamento.

Tam įtakos gali turėti genetika. Tėvai, kurie augina daugiau nei vieną vaiką, ar kelios šeimos papasakotų skirtingas istorijas. Vienų kūdikiai labai geri, labai lengvai prižiūrimi, niekada nepyksta, viskas atrodo labai paprasta ir lengva. Kiti kūdikiai – vadinamieji sunkūs, kurie daug verkia ir daug laiko praleidžia pykdami. Galima manyti, kad jų temperamentas tiesiog ryškesnis ir jie turi daugiau agresijos, bet iš tiesų jos turi visi.

Ar gali būti genetiškai paveldimas perdėtas agresyvumas?

Genetiškai gali būti daugiau ar mažiau ryški agresijos arba libido vara. Hipokratas žmones skirstė į sangvinikus, cholerikus, flegmatikus, melancholikus. Čia kalbama apie tuos pačius dalykus, bet šiek tiek kitais žodžiais […] – vieni greitai supyksta, bet ir greitai atsileidžia, antri greitai supyksta ir ilgai išlaiko pyktį, treti, kaip flegmatikai, apskritai lėtai į viską reaguoja. Tai įgimta.

Kita vertus, labai daug įtakos turi aplinka. […] Kuo toliau, tuo dažniau kalbama, kad vaikystė turi didelės įtakos tolimesniam žmogui gyvenimui. Užaugęs vaikas gali sirgti depresija, turėti ar neturėti nerimo sutrikimų, nepaisant to, ar jis turėjo, ar neturėjo įgimto polinkio į agresiją. Viskas labai priklauso nuo to, kokį jis turėjo ryšį su tėvais. Tai vadinamas saugus prieraišumas. Jis gali apsaugoti nuo depresijos ir nerimo.

Natūralu, kad tą vaiką, kurio temperamentas sunkesnis, prižiūrėti sunkiau. Tada tas žmogus, kuris rūpinasi, labiau pavargsta, galbūt kitą kartą galvoja – viskas, negaliu net nueiti, nes vaikas vėl rėkia, jau trūko kantrybė, norisi kone tiesiog papurtyti vaiką arba užsitraukti antklodę ant galvos ir pačiam eiti miegoti. Tada vaikas neturės galimybių mokytis, kaip valdyti agresiją, kai jo globėjas išsekęs ir negali sutvarkyti to pykčio. Labai svarbu, kiek tėvai sugeba atliepti vaiko poreikius, kiek jie sugeba atlaikyti emocijas.

Jei tėvai neleidžia vaikui pajausti ar išreikšti pykčio vaikystėje, ar ateityje jis turės problemų su šia emocija ir jos reiškimu? Tvirtinama, kad moterims sunkiau reikšti pykti nei vyrams, nes mergaitėms sakoma – kaip atrodai visa susiraukusi, negraži. Mergaitės tada mieliau pasirenka verkti nei pykti. Manau, kad ir suaugę mes taip elgiamės – moterys pyktį dažnai reiškia per ašaras, o vyrai ašaras per pyktį, agresiją.

Visiškai teisingai, taip ir yra. Jei tėvai nori matyti vaiką tik besišypsantį, laimingą, tai vaikas labai greitai pajunta. Kiekvienas vaikas nori patikti savo tėvams. Tik tiek, kad tėvai tą žinutę perduoda skirtingai – man patinka vienoks ar kitoks elgesys. Jei vaikas pajunta, kad, kai jis linksmas ir laimingas, tėvams gerai, o, kai jis pyksta, tėvai sutrinka ir nežino, ką daryti, tai vaikas tada stengiasi tą pykti užgniaužti, jo neparodyti ir būti geru, „patogiu“ vaiku.

Ar tai gali peraugti į dideles frustracijas?

Pyktis, kaip ir visos emocijos, yra normalios. Tai yra viena iš bazinių emocijų. Jei jis visą laiką slopinamas, gniaužiamas, kyla pasyvi agresija – neparodau atvirai, bet baksnoju įgėlimais. Labai gali būti, kad ir pikti komentarai atsiranda tokiu būdu, nes žmogus, pavyzdžiui, iš išorės elgiasi labai korektiškai.

Esu skaičiusi, kad komentarus dažnai rašo ministerijų, valstybinių įstaigų darbuotojai, kurie turbūt sėdi su tvarkingais kostiumais ir barškina klaviatūrą. Pyktį, kurio negali parodyti viršininkui ar darbo aplinkoje, jie išlieja po kokiu nors nelabai patikusiu straipsniu. Kitas dalykas, ypač moterims labai būdinga depresija. Tokiu būdu jos pyktį nukreipia į save – aš naikinu save. Vyrai galbūt labiau linkę kažką daryti išoriškai, o moterys užsidaro savo liūdesyje.

Pavyzdžiui, vyrai labiau linkę į lošimus, alkoholizmą?

Taip, tai daugiau nukreipta į išorę. Moterų pyktis nukreiptas į vidų. Jis gali pasireikšti ir psichosomatiniais sutrikimais, pavyzdžiui, dvylikapirštės žarnos opa. Yra teorijų, kad, pavyzdžiui, bronchų astma, labai siejasi su užgniaužtu pykčiu – žmogus tiesiog pradeda dusti, kai negali to pykčio išlieti. Žinoma, tai nereiškia, kad, jei dabar astmininkas staiga pradės labai atvirai pykti, jam viskas praeis, bet ryšys vis dėlto yra.

Kaip vis dėlto rekomenduotumėte elgtis su tuo pykčiu? Kaip jį išreikšti taip, kad ir kito žmogaus neišgąsdintumėme, bet ir nesikauptų nuoskaudos?

Su suaugusiais ne taip paprastai kalbame, šiek tiek subtiliau su jais reikia kalbėti ir galbūt kažkokias konkrečias situacijas aptarinėti, suprasti, kada pasijautei ir kodėl negali aiškiai pasakyti apie pyktį. Vaikams ir paaugliams atviru tekstu sakome – pykti galima, tai normalu, bet svarbu, ką su tuo pykčiu darai.

Yra paprastų būdų, nors jie ir sunku, kaip sutvarkyti pykti. Pavyzdžiui, labai supykus reikia suskaičiuoti iki dešimties, prieš ką nors darant, įkvėpti ir iškvėpti. Tai labai sunku, bet to įmanoma išmokti. Žmonės, kurie užsiima joga, tai praktikuoja nė nemirktelėję – kai užplūsta stipri, nemaloni emocija, jie pakvėpuoja ir pyktis praeina. Labai nuostabu matyti, kad kažkas gali taip staigiai „persijungti“.

Žmonės turbūt žino, kaip susitvarkyti su pykčiu, kai pikti esame patys, bet, kaip reikėtų tvarkytis su piktumu, agresija tavo atžvilgiu?

Galiu pateikti patarimų, skirtų, dirbant psichiatrijos skyriuose, nes situacija gatvėse kartais gali būti panaši – tenka susidurti su žmogus, kuris dėl kažko supyko. Ką su tuo daryti? Nėra nieko gėdingo ir nieko baisaus tiesiog iš ten pasitraukti. Niekas nesako, kad reikia būtinai eiti link kompanijos, kuri linksminasi, mušasi, geria alų ar vartoja kažką stipresnio. Galima elementariai apsisaugoti ir nepulti į tą pavojų.

Taip pat duodamas patarimas, kad nereikia įsistebeilyti, nes tiesioginis žvilgsnis gali provokuoti, tas žmogus gali įtarti, kad spoksantis žmogus kažką blogo apie jį galvoja ar ketina kažką daryti. Tada jis gali žiūrintįjį priimti kaip pavojų. Psichiatrijos skyriuose taip pat rekomenduojama išeiti atbulomis, neatsukti nugaros pacientui, kad matytum, ką jis daro, kviestis pagalbos.

Tai atrodo elementaru, bet reikia nesistengti būti karžygiu. Tai tiesiog paprasti dalykai. Su žodiniu puolimu tikriausiai susiduriame dažniau ir su tuo turbūt lengviau susitvarkyti, nei tuomet, kai kažkas užsipuola gatvėje. Sunku apibendrinti visas situacijas, bet galima pabandyti nereaguoti į žodinį puolimą ir tiesiog pasakyti – matau, kad tu dabar esi piktas. […] Žmogui labai palengvėja vien dėl to, kad mes suprantame jo savijautą. Tai mažas žingsnelis, bet jis tikrai tai veikia.

50 dalykų, dėl kurių mūsų vaikai tampa neurotikais, bet mes vis tiek tai darome

Atidžiai perskaitykite ir suskaičiuokite, kiek iš šių dalykų naudojate savo praktikoje.

1. Tvirtai nuspręskite, kad jūsų vaikas tokiame pavidale, kokiame yra dabar – blogas ir niekam tikęs. Patikėkite patys ir įtikinkite vaiką, kad jis gimė ydingas ir sugadintas, o suaugusiųjų užduotis padaryti iš jo „tikrą žmogų“. Tai būsimos vaiko neurozės pamatas.

2. Nedelsdami kelkite savo vaikui kuo realesnius tikslus. Geri variantai: jūsų vienerių metų vaikas privalo išmokti rūpintis jūsų jausmais ir palaikyti savo drabužių švarą; trimetis – įsisavinti etiketą, elgesio estetikos pagrindus ir skirti moralę nuo dorovės; šešiametis – privalo sugebėti valandų valandas ramiai išsėdėti vienoje vietoje, be teisės krustelėti; devynmetis – suvokti daugiaprasmės logikos ir subjektyvaus idealizmo pagrindus; dvylikametis – apsispręsti dėl savo gyvenimo paskirties; penkiolikmetis – turi mokėti nuoširdžiai apgailestauti, kad dar negali užsidirbti pragyvenimui ir gyventi savarankiškai.

3. Prisiminkite, kad idealus vaikas – paklusnus vaikas. Po 20 metų pas visus paklusnius vaikus atskrenda geroji fėja ir paverčia juos aktyviais bei savarankiškais suaugusiais žmonėmis. Nuoširdžiai gaila tų tėvų, kurie turi nurodinėti savo suaugusiems vaikas „bent kuo nors užsiimk“, „nesėdėk namie“, „mes suradome tau darbą – nueik“. Jų vaikas, panašu kad, nebuvo pakankamai paklusnus. Štai geroji fėja ir neatskrido.

4. Tam, kad pasiektumėte užsibrėžtus tikslus, visą dėmesį sutelkite į vaiko blogybių šalinimą. Nepadėkite vaikui mokytis kažko naujo – nes jo dėmesys tuomet bus nukreiptas nuo to, koks jis blogas.

5. Stebėkite, kad vaikas nepasijustų saugus – jei saugumo jausmas įsišaknys, tai ateityje jis nebeturės galimybės pasitikėti niekšais ir apgavikais, nes bus su kuo lyginti. Ir apie kokias savo nelaimingo gyvenimo bėdas tada jis su jums pasakos? Jums iš vis nebebus apie ką kalbėtis.

6. Jei dar nemokate, tai išmokite kalbėti apibendrindami: „tu visada“, „tu niekada“, „tu nieko“, „visi, išskyrus tave“, „tu pastoviai“. Idealiai skambėtų frazė: „tu pastoviai visada viską darai ne taip ir niekada nieko gero iš tavęs negalima tikėtis“.

7. Rėkite. Yra pastebėta, kad kai suaugęs žmogus artėja link vaiko, jo balso bangos greitis mažėja. Kompensuokite šį natūralų refleksą.

8. Stenkitės sutrukdyti vaikui įsitraukti į kokią nors veiklą. Juk negali dvimetis vaikas, žinoma, jei jis normalus, trisdešimtą kartą grįžti ir ropštis per tą patį slenkstį, jei tas veiksmas jam pavyko jau iš dešimto bandymo. Savo kūno įvaldymui jis dar turės kokius dvylika metų. Dabar svarbesnis kitas tikslas – laikytis dienos režimo.

9. Šaipykitės ir bauskite už nerangumą. Apskritai – šaipykitės kuo dažniau. Taip jis išmoks būti nedrąsus. O jei jis taps apgailėtinu, tai niekam nebeatrodys pavojingas ir jo niekas neskriaus, tik gailėsis. Drąsiai tyčiokitės iš jo fizinių trūkumų. Juk nėra nieko juokingiau už „dantis kaip pas žiurkę“, „nosį kaip bulvę“. Dažniau klauskite: „O kodėl tu toks atlėpausis?“. Pavyzdžiui, mergaitei dažnai kartojama frazė „atrodai pastorėjusi“, – gali tapti bilietu į šlovę. Juk „žinoma aktorė“, „anoreksija“ ir „šlovė“ – sinonimai.

10. Produktyviai išnaudokite vaiko siekį kopijuoti viską, ką jis mato ir girdi. Ištarė, nors ir netobulai, bet jau panašiai kaip jūs žodį „biaaat“ – į kampą. Paėmė jūsų cigaretę ir vaikšto vaidindamas „tėti, žiūrėk, aš rūkau“ – per užpakalį. Jei jis jau trijų metų tokius dalykus išdarinėja, tai kas bus toliau? Nori pabandyti taip pat gražiai kaip jūs supjaustyti pomidorą – per nagus. Sukiš skalbinius į skalbyklę, gnybkite taip, kad jaustųsi lyg po elektros šoko. Jis kartą ir visiems laikams turi įsisąmoninti, kad yra niekingai menkas ir niekada nebus vertas tapti stipriu, sumaniu ir žinančiu suaugusiu, tokiu kaip jūs.

11. Kaltinkite vaiką dėl tų dalykų, kurių jis išmoko iš jūsų. Bet tegul dėl jo bjauraus charakterio bus kalti filmai, vaikų darželis, jo draugai, mokykla arba mamos prosenelio genai.

12. Komentuokite visus vaiko veiksmus. Būkite maksimaliai kritiški. Jis turi priprasti. Nes būti geresniu nei yra dabar ir niekada to nepasiekti – bus jo viso gyvenimo darbas. Padedantys žodžiai: „neliesk“, „nebėk“, „nerėk“, „sėdėk tiesiai“, „tau nieko negalima duoti į rankas“, „geriau to nedaryk“, „dar kartą taip padarysi…“, „rankos tau auga iš vienos vietos“, „duok aš pati“. Ateityje jūsų balsas turi tapti balsu iš eterio, kuris nuolat skambės jo galvoje, be išjungimo funkcijos ir be galimybės suprasti, kad tai ne jo paties balsas, o senos programos transliacija.

13. Niekada ir nieko neaiškinkite. Vadovaukitės paprastomis taisyklėmis: 1) jis visada dar per mažas ką nors suprasti ir 2) kai užaugs – pats supras. Naudokite neaiškias formuluotes: „gražiai elgtis“, „nebūti kvailiu“, „elgtis kaip žmogus“, „elgtis teisingai“. Tegul suvokia, kad yra tokių sudėtingų ir jam sunkiai suprantamų dalykų, apie kuriuos informuoti visi, tik ne jis. Kai jis bus paauglys galėsite jį terorizuoti už tai, kad „nesupranta elementarių dalykų“. Neatimkite iš savęs tokio malonumo.

14. Tuo pat metu atiduokite jį visapusiškam lavinimui į ugdymo centrus, grupes, darželius. Juk būtent jūsų vaikui gamta pašykštėjo natūralaus palaipsninio gebėjimo pažinti jį supantį pasaulį. Vaikų lavinimo įstaigų specialistai geriau žino kokia tvarka ir ką jis turi pažinti. Jūs laimėjote, jei pirmasis jo ištartas žodis bus „kvadratas“.

15. Jei tik yra galimybė, tai kuo anksčiau atiduokite savo vaiką į darželį. Auklėtoja 30 vaikų grupėje tikrai juo pasirūpins geriau nei jūs pats. Juk dar prieš susiformuojant individualiam vaikiškam Aš, reikia suskubti integruoti jam kolektyvinį Aš ir tetos Natalijos nuomonę, kad „negražu pykti ir būti tokiu pasipūtusiu, kai jau visi stovi eilutėje susikibę rankomis po du“.

16. Įtikinkite vaiką savo visažinyste. Jūs matote ir žinote, ką jis daro, netgi tada, kai nesate šalia, skaitote jo mintis iš akių, iš anksto žinote apie jo ketinimus ir kad „štai tiesiog dabar jis akiplėšiškai jums meluoja“. Kartu su subtiliai ištobulintomis bausmėmis tai padės jam efektyviausiu būdu susipažinti su vaiduokliais, tamsoje besislepiančiais monstrais, baime likti vienam. Ir nuobodulio – kaip nebūta!

17. Vaikas turi suvokti, kad tarp visų kitų yra idealių žmonių, kokiu jis niekada netaps. Lyginkite savo vaiką su kitais vaikais ir visada jo nenaudai. Kiti visada turi būti geresni. Nepamirškite, kad savo praeityje jūs pats buvote absoliutus idealas. Kitaip jis aptings ir nustos vystytis. Žodžiai – pagalbininkai: „nesugebi – nesiimk“, „galėtum, jei norėtum“, „tau niekada nepavyks“, „štai aš tavo amžiuje“, „žiūrėk, kaip kitiems gerai sekasi“, „tau turėtų būti gėda“.

18. Susitarkite su kitais savo šeimos nariais, kad jie skatintų jūsų vaikai daryti tai, už ką jūs patys jį baudžiate. Ir patys bauskite jį už tai, už ką vakar gyrėte. Uždrauskite ir tuojau pat leiskite. Tegul jūsų vaikas supranta, kad jo elgesys ir to elgesio rezultatas – tarpusavyje nesusiję veiksniai. Tai vysto vaiko intelektą ir intuiciją.

19. Gąsdinkite vaiką vilkais, raganomis, policininkais, kurie „ateis ir pasiims“. Taip prie vaiduoklių ir pabaisų prisijungs monstrai iš po lovos. O didelėje kompanijoje, kaip žinote, linksmiau. Nuoširdžiai tyčiokitės iš jo baimių, juk lyginant su jūsiškiais, jo monstrai – niekis.

20. Grasinkite, o dar geriau, pasitaikius patogiam momentui, atimkite iš vaiko žaislus, o jo mėgstamą valgį duokite jam tik už gerą elgesį. Jis turi žinoti, kad bet kuriuo momentu jis gali ko nors netekti. Taip jis užaugs godus ir netaps „tiesiog liurbiu“.

21. Stenkitės neduoti vaikui to, ko jam reikia. Tegul žino, kad pasaulio resursai itin riboti ir niekas su jais savo noru nesiskiria. Vienintelis būdas ką nors gauti – tai išmokti vogti. Ir, beje, negi gali būti koks nors geresnis motyvas tobulėti, nei pavydas?

22. Konkuruokite su vaiku. Konkurencinėje kovoje dažniausiai laimėkite jūs, o dar geriau, laimėkite visada. Juk, iš vienos pusės žiūrint, nėra nieko maloniau, kaip laimėti šachmatų partiją prieš penkiametį, o žiūrint iš kitos pusės, – jam tai pamoka. Tegu suvokia, kad konkurencinėje kovoje su kitais, jis neišvengiamai pralaimės. Tegul iš karto mokosi apgaudinėti ir gudrauti, keisdamas taisykles pagal savo poreikius.

23. Kai vaikas pirmą kartą puola į isteriją, būkite dėmesingi. Nesistenkite nukreipkite jo dėmesio, duokite jam tai, ko jis reikalauja. Kartokite tai daug kartų. Jis turi įtvirtinti šį naudingą gebėjimą.

24. Muškite vaiką. Per rankas, per veidą, per užpakalį. Būtinas ausies sukimas ir trankymas per galvą. Tuomet vaikas sugebės prievartą priimti kaip normą ir ateityje galės kantriai ir oriai pakelti patyčias bei smūgius: bendraamžių rate, armijoje, santuokoje, gatvėje.

25. Įgykite vaiko pasitikėjimą, o po to, sužinoję viską, ką norėjote, bauskite. Renkite jam apklausas ir kratas. Atminkite – jis jums ne draugas ir niekada draugu nebus. Jūsų misija demaskuoti ir sunaikinti jame tūnantį priešą. Priešas gudrus – jis viską supranta ir visuomet daro taip, kad jums kuo labiau pakenktų. Jis privalo suprasti, kad su jumis bendros kalbos neras. Klausimai – pagalbininkai: „Pasakyk teisybę ir aš tavęs nebausiu“, „Kodėl tu taip padarei?“, „Kas tavęs prašė?“, „Kas tave pamokė?“, „Tu supranti, ką tu darai?“, „Kiek dar tau reikės kartoti?“.

26. Šantažuokite. Tai sureguliuoja ir konkretizuoja beprasmių vaiko norų ir poreikių chaosą. Pagalbinės frazės: „Jei nenustosi, tai eisim namo“, „Tada negausi ledų“, „Kitaip, būsi nubaustas“.

27. Reikalaukite iš vaiko meilės sau ir patys sakykite vaikui, kad jį mylite. Net jei jūsų meilė reiškiasi kaip pažeminimas, melas, bausmės ir prievarta. Nebijokite, kad jūsų apgavystė bus pastebėta. Užaugęs vaikas lengvai ras kuo kompensuoti savo negebėjimą kurti meilės ryšius. Tam tinka malonumas, kurį suteikia alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai.

28. Naudokite prievartą. Verskite savo vaiką visame kame. Bet ką, kas galėtų būti malonu, paverskite sunkiu darbu. Tinka valgymas, skaitymas, nauji pomėgiai, pasivaikščiojimas – viskas turi tapti darbu, o bet kuris darbas – pragaru. Tai padaryti paprasta: palaukite kol vaikas pats imsis kokios nors veiklos, po to iškritikuokite tai ir nebeleiskite tuo užsiimti. Tegul vietoje to, daro ką nors, kas jums atrodo dabar svarbiau, reikalingiau ir teisingiau. Puikus rezultatas garantuotas! Neilgai trukus, vaikas iš vis nebeturės laiko pačiam sau ir nebeskirs, ko nori pats, o ko norite jūs.

29. Jūsų vaiko labui, išraukite su šaknimis atjautą ir gailestingumą. Jis turi išmokti iškęsti prispausto piršto skausmą ir neverkti, kai iki kaulo nusidrožia kelią. Tegu ugdosi ištvermę ir supratimą, kad niekas jo nesigaili ir nesiruošia gailėtis. Tuo pat metu saugokite vaiką nuo bet kokių nematomų pavojų, tokių kaip baisios bakterijos, neplautos uogos tiesiai iš daržo, nusičiaudėjęs smėlio dėžes draugas – štai kur jo tikrieji priešai.

30. Kalbėkite apie vaiką blogai. Ir jam negirdint, ir jam girdint. Kitų žmonių akivaizdoje uždavinėkite jam nemalonius ir žeminančius klausimus, prisiminkite „linksmus“ įvykius iš jo gyvenimo. Viešai demonstruokite jo klaidas, trūkumus ir nesėkmes – taip jis jų greičiau atsikratys, o jūs turėsite alibi. Juk jūs niekaip su jo trūkumais nesusijęs.

31. Negirkite savo vaiko. Nes jis gali išmokti pats save vertinti. Nepalaikykite jo – nes jis ims apie save gerai galvoti. Kam tada jūs?

32. Kontroliuokite, kad vaikas jaustų pastovų nerimą ir fizinę įtampą. Ilgalaikė raumenų įtampa kada nors pasireikš kaip kokybiškai chroniškos vidinių organų, nugaros ar širdies ligos. Taip jūs sukursite papildomą bendrystę su savo vaiku, turėsi daugiau bendrų interesų.

33. Neleiskite vaikui jausti neigiamų jausmų. Išskyrus tais atvejais, kai jūs patys juos sukeliate auklėjimo tikslais. Jeigu vaikas ims liūdėti – priverskite džiaugtis. Išmokykite jį džiaugtis ir tada, kai jam baisu. Tegul spinduliuoja meilę, atsakydamas į panieką ir tegul pyksta, kai juo kas nors pasitiki. Iš esmės pakeiskite jo jausmus savaisiais. Tegul jis išmoksta savo jausmus ignoruoti. Kitaip, kaip jūs ketinate jį suvaldyti? Ir koks gali būti džiaugsmas, jei jums visai nelinksma? Pagalbinės frazės: „nustok žliumbti“, „kas per švelnybės“, „nebūk bailys“, „baik čia savo pykčius“, „tau neskauda“, „maža, ko tu nori“, „tu dar nepavargai“, „niekas čia tavęs neskaudina“, „žvengi kaip arklys“, „valgyk – čia skanu“, „ne karšta – normalus vanduo“.

34. Padarykite taip, kad vaikas neturėtų pasirinkimo. „Argi normalus žmogus taip elgtųsi (kalbėtų, darytų, norėtų, skaitytų, klausytų)?“. Pirškite jam savo mąstymo modelius. Juk jūs tiek vargot, kol įtikinot save, kad jie teisingi. Tegul naudojasi ilgose kančiose galutinai išbaigtu rezultatu. Taip pat tvirtai turite nuspręsti, kad jūsų vaikas privalo pasiekti tai, ko negalėjote pasiekti jūs pats.

35. Kad sustiprintumėte savo žodžių galią, papildomai pasitelkite intonaciją. Tiks bet kuri: globėjiškai–nuvertinanti, daugiaprasmė, sarkastiška, pamokančiai–nurodanti, konstatuojančiai–tvirtinanti, gundančiai–viliojanti, grasinanti. Vaikas palaipsniui pripras ir nebekreips dėmesio į kitų žmonių žodžių prasmę. Puikiausiai orientuosis pagal jų balso intonacijas. Tai padės jam nekonfliktuojant vykdyti vadovo įsakymus ir maksimaliai komfortiškai žiūrėti TV žinias.

36. Išliekite ant vaiko savo nuoskaudas ir blogą nuotaiką. Tai patogu ir saugu. Be to naudinga. Kai tėvams palengvėja, jų nuotaika pasidaro geresnė ir vaikas būna laimingesnis.

37. Būkite nekantrūs. Vaikas turi mokėti į jūsų pastabas reaguoti akimirksniu ir tuojau pat pasikeisti. Nebūkite nuolaidūs – tegu vaikas pasikeičia bent jau suvaidina, kad pasikeitė. Realybė pasivis paskui. Arba nepasivis. Ne taip jau ir svarbu. Juk svarbiau atrodyti, nei būti. Jūs tai puikiai suprantate, tegul supranta ir jis.

38. Kaip galima dažniau gąsdinkite savo vaiką ateitimi. Bet kuris atsitiktinis jo poelgis dabar, po 30 metų gali sugriauti visą jo gyvenimą. „Drugelio efektas“! Turbūt žinote tokį? Tuo pačiu, konkretaus rezultato reikalaukite čia ir dabar. Pagalbinės frazės: „kaip tu galėjai pralaimėti, tai katastrofa“, „užaugsi – tapsi kiemsargiu“, „ir vėl dėl tavęs tenka raudonuoti“, „turi būti tik dešimtukai“.

39. Argumentuodami visada naudokitės kraštutinumais: perdėkite, padidinkite, suveskite į absoliutą, spalvinkite tik juodai ar baltai, sureikšminkite. Painiokite priežastis su pasekmėmis, visumą su dalimi, formą su turiniu, kabinėkitės prie smulkmenų. Manipuliuokite ir stenkitės išmušti jį iš vėžių bet kuriuo tam palankiu momentu. Tai išmokys jį sumaniai išsisukinėti ir sklandžiai teisintis. Taip pat jis sugebės demaskuoti apgavikus ir piktdžiugiškai mėgautis savo pranašumu. Kaip minimum, tuos savo gebėjimus galės realizuoti internete, šiais laikais jis tikrai nepražus.

40.Gaudykite vaiką net ir smulkiose netyčinėse melagystėse – vaikai linkę fantazuoti. Bauskite už tai. Vaikas turi išmokti meluoti subtiliai ir išradingai. Pagalbinės frazės: „tu kalbi nesąmones“, „tavo nuomonė niekam neįdomi“, „tu ir vėl meluoji“, „neišsigalvok“, „sugalvok ką nors protingiau“, „kaip tu gali šito nežinoti“, „nenusišnekėk“, „galvoji, kad esi labai protingas“.

41. Pažangūs tėvai žino, absoliutus paklusnumas absoliučiai tinka tik vidiniam vartojimui. Išorėje vaikas turi mokėti atsikratyti gėdos ir kaltės, perkeldamas atsakomybę ant kitų, ant aplinkybių, situacijos. Tegul dėl visų jo nesėkmių išoriniame pasaulyje bus kalti tie, kurie pernelyg geros nuomonės apie save – veidmainiai, apgailėtini ir pavydūs žmogiūkščiai. Tai jie provokuoja riaušes. Tai jie meluoja ir vagia, o jūsų vaikas ir musės nenuskriaus – „pažiūrėkite, koks geras“. Kai niekas iš pašalinių negirdės, smerkite ir žeminkite kitus vaikus ir jų tėvus. Juk tai tiesa – jie to nusipelnė.

42. Žavėkitės savo vaiku už tai, ką jis norėjo padaryti, bet taip ir nepadarė. Juk geri ketinimai, geriau nei blogi poelgiai.

43. Kaip galima anksčiau priskirkite vaikui jo vaidmenį. Berniukai neverkia, jiems neskauda, jie nebijo. Mergaitės malonios, kuklios ir gražiai elgiasi. Tegul berniukas iš karto mokosi slėpti savo jausmus, o kai jų prisikaups, tegul išsilieja ant kitų. O mergaitė tegul iš anksto mokosi būti gudri ir apsukri, kad galėtų aplinkiniais keliais gauti viską, ko jai reikia.

44. Vaikas turi dalyvauti mamos ir tėčio konfliktuose. Perdėtas naivumas santykių klausimu vėliau jam labai trukdys. Todėl jau penkiametis turi žinoti, kad jeigu ne jis, tai jūs jau seniai būtumėte išsiskyrę. Kiekvienas stenkitės patraukti jį į savo pusę. Ir dar… Jis turi žinoti visas smulkmenas. Tokias kaip: jo galėjo ir nebūti, nes mama norėjo pasidaryti abortą, bet ją atkalbėjo.

45. Pagal galimybes atverkite vaikui visą tiesą. Mergaitė turi žinoti, kad visi vyrai niekšai, kiaulės. O berniukas turi žinoti, kad visos moterys – kalės. Ir tik jūs iš tikrųjų jį mylite. Tegul suvokia, kad jūsų hipergloba ir aktyvi kontrolė – tai neišvengiama būtinybė, sauganti jį nuo skausmingų nusivylimų.

46. Jei jūsų vaikas daro ką nors ne taip – jūs žvėriškai kenčiate, sergate ir jau tuoj tuoj numirsite. Jis neturi tapti egoistu, kuris apie save galvoja daugiau nei apie jus. Priminkite jam apie save ir apie tai, kuo jis būtų tapęs, jei ne jūs. Pagalbinės frazės: „nori mano mirties“, „tu nuvarysi mane į kapus“, „visus nervus man ištampei“, „nebūtumėm lupę – būtum nusiritęs į pakalnę“.

47. Niekada nekreipkite dėmesio ir neišklausykite vaiko, kai jis į jus kreipiasi. Nes jis gali nuspręsti, kad yra jums svarbus ir tada būtinai „užsisės jums ant sprando“. Kritiniu atveju, viską, ką jis sako priimkite su begaliniu nerimu, tikėdamiesi paties blogiausio. Pagalbinės frazės: „nu, kas dar“, „kaip tu įkyrėjai“, „atsikabink“, „eik pažaisk, kol mes kalbamės“.

48. Reikalaukite kad jis prašytų atleidimo ir pažadėtų, kad „daugiau taip nebedarys“ už kiekvieną smulkų prasižengimą. Kuo menkesnė pražanga, tuo stipresnė turi būti bausmė. Drąsiai statykite į kampą, kelias dienas su juo nebendraukite, grasinkite kam nors atiduoti, demonstratyviai išeikite iš namų, išperkite, galų gale. Vaikas turi su siaubu spėlioti kokio gi baisumo bausmė jo laukia, jei jis nusikalstų rimčiau: „Mirtis? Ne – to matyt būtų per mažai“. Tokia taktika išmuš iš jo bet kokį norą daryti ką nors „ne taip“.

49. Su savo vaiku kalbėkite apsimestiniu vaikišku tonu, švebeldžiuokite, švepluokite. Vadinkite jį zuikeliu, saulyte, kačiuku. Jo vardą tarkite tik tais atvejais, kai norite jį nubausti ir tokiu tonu, kuris priverstų jį krūptelėti iš baimės. Galutinai įtvirtinkite savo poziciją jo atžvilgiu: jūs jį mylite tada, kai jis ne jis ir nekenčiate tada, kai jis yra jis.

50. Jūs negalite klysti. Jūs viską žinote todėl, kad esate jo tėvai. Nerodykite vaikui savo abejonių ir savo silpnybių – vaikai labai pastabūs. Nevenkite prieštaringų pareiškimų ar auklėjimo metodų: vaikas jumis vis tiek tikės – taip jau jis padarytas. Kuo daugiau sumaišties pasėsite vaiko sąmonėje, tuo įvairesnis bus jo gyvenimas ateityje. Jei jums kas nors ir nesigavo – vaikas pats dėl to kaltas.

Laisvas ir adaptuotas vertimas iš www.factroom.ru

 

Kaip pamiršti savo kompleksus

Ką daryti, jeigu jūs jaučiatės pernelyg stora, kad galėtumėte būti patrauklia? Pirmiau reikia keisti ne skaičių svarstyklėse, o minčių pobūdį, įsitikinusi psichoterapeutė, poros santykius veikiančių kultūrinių ir socialinių stereotipų ekspertė Esther Perel.
Putli, bet seksuali: kaip lovoje pamiršti savo kompleksus
Catherine turi tris mažus vaikus ir dirba pilną darbo dieną. Dabar ji sveria 20 kilogramų daugiau nei tą dieną, kai susipažino su savo būsimu vyru. „Nors jis vis kartoja, kad vis dar manęs nori, aš paprasčiausiai juo netikiu, – teigia moteris. – Jaučiu, kad jį mano kūnas atstumia“.
Tarp mūsų labai daug žmonių, kurie patekę į savikritikos ir po jos ateinančios saviizoliacijos spąstus. Pažvelkime tiesai į akis – juk mūsų kultūra yra garantija, kad mes niekada nepasieksime savo idealo. Dėl to mes priklausome nuo reklamos ir vartojame nesuskaičiuojamus produktus bei paslaugas, kurie žada mums tobulumą.
„Keliaudama per pasaulį mačiau daugybę moterų, kurios pagal Vakarų standartus kenčia nuo antsvorio. Ir šios moterys judėjo stebėtinai gracingai, jos šoko, judindamos klubus, ir joks svoris negalėjo jų sustabdyti. Jos buvo kerinčios, nepaisant antsvorio“, – tikina E. Perel.

Tačiau Catherine nesijaučia kerinčia: „Kai mudu su vyru išeiname į žmones, gėdijuosi to, kaip atrodau. Kad ir ką daryčiau, vis tiek jaučiuosi siaubingai dėl to, kad esu tokia stora“.
Įdomu, ar tokiu atveju esmė vien storume. Pastaruosius kelerius metus Catherine atlieka motinos vaidmenį, todėl akivaizdu, kad ji bando iš po jo ištraukti moterį. Rašytoja Dalma Heyn tai vadina moters „erotine tyla“ – jausmingumo, geismo, aistros, moteriškumo nutylimu.
Visos istorijos eigoje motinystės reiškė nesavanaudiškumą, aukojimąsi, tyrumą. „Manau, kad Catherine gniuždo ne pats jos svoris, o tai, kad ji pati save „išjungė“, – įsitikinusi E. Perel.
Jeigu ji būtų lieknesnė, ar tuomet užsitarnautų teisę būti seksualesne? Įdomu, ar ji leistų sau būti moterimi, o vyrui leistų prisiliesti, geisti jos ir mylėtis su ja, jeigu jos svoris kaip nors savaime išnyktų? Dieta – savęs apribojimas siekiant apdovanojimo, kurį gali suteikti ateitis. Tačiau tai, ko reikia Catherine – visai nei apribojimas, o meilė, viltis, pripažinimas, švelnumas ir malonumas.
Iš tikrųjų svoris tėra skaičius, o štai su juo moterį siejantys jausmai ją iš tiesų slegia. Vyras tvirtina, kad nori jos, ir ji girdi, tačiau netiki. Neigiamas savo kūno suvokimas trukdo jai suprasti, kad jis mato ją kitaip.
„Tai beprotybė, žinau, – sako trijų vaikų mama. – Mano gyvenime tiek daug visko nuostabaus! Aš myliu vaikus, myliu vyrą, tačiau tyčia stengiuosi su juo nebūti, kad jis neturėtų preteksto užsiimti seksu. Suprantu, kad dėl to mūsų santykiai pradeda byrėti. Vyras jaučiasi atstumtas. Metus laikiausi dietos, tačiau viskas baigiasi tuo, kad numetu, o paskui tie patys penki kilogramai sugrįžta ir vėl pasidarau pati sau atgrasi“.
E. Perel aiškina: „Galėčiau Catherine daug ką patarti, kaip ji galėtų mėgautis savo kūnu – tokiu, koks jis yra. Tačiau nei vienas patarimas nesuveiks, jeigu išankstiniai įsitikinimai skambės taip garsiai, kad užgoš visa kita. Tad iš pradžių ji turi pakeisti savo minčių pobūdį“.
Grožis – tai sąmonės būsena. Jausmas „aš esu seksuali“ – leidimas, kurį mes pačios sau suteikiame. Kaip būtų, jeigu Catherine jaustųsi verta geros savijautos, verta malonumo, kurį gali suteikti sau pati arba padedama vyro? Vyrus traukia tos moterys, kurios jaučiasi patrauklios, o ne tos, kurios kažkaip ypatingai atrodo. Juos užveda, kai jie mato, kad užveda jus. O juos atvėsina ne kas kita kaip moterų savikritika.
Jeigu moteriai nepatinka jos „ringės“, ji visada gali jas pridengti, prislopinti miegamajame šviesą, gražiai apsirengti ar parinkti tinkamus apatinius. Catherine turi leisti seksualizuoti savo kūną, erotizuoti save. Tai nesusiję su sekso pozomis ar technikomis – tai tiesiogiai susiję su gyvybine energija, malonumu, rūpinimusi savimi.
Jai taip pat reikia suprasti, kad seksualinis artumas ir aktyvumas – pratisumas, vientisumas. Jeigu ji nepasiruošusi visiškai apsinuoginti ir atlikti lytinį aktą, galima rasti kitų intymaus bendravimo formų. Kai jai nesinori sekso, ji galėtų seksualiai stimuliuoti vyrą (dažniausiai jai dėl to neteks net apsinuoginti…).
„Dažnai porose pastebiu tą patį reiškinį – kai tik jos dėl vienų ar kitų priežasčių nustoja siekti fizinio artumo, iškart visiškai užsiblokuoja ir nebeieško galimybių demonstruoti savo seksualumą, netgi vengia paprasčiausio fizinio kontakto. Dėl to gali subyrėti santykiai“, – neslepia E. Perel.
Psichoterapeutė turi konkretų patarimą Catherine. Ji siūlo pasisiūti akių raištį ir liautis žiūrėti. Arba užrišti vyrui akis, kad jis nežiūrėtų. Gali būti, kad tada jiems pavyks pasidžiaugti tuo, kas matoma vidumi: jie yra du mylintys žmonės, kuriuos sieja bendras gyvenimas, šeima ir malonumas.

 

Sekso trūkumas – stiprios frustracijos šaltinis

Turint galvoje mūsų priešistorinę praeitį, vyrai seksualine prasme paprastai būna aktyvesni už moteris. Tai neatsiejama jų evoliucinio paveldo dalis ir daugelyje porų kylančių rimtų problemų priežastis, tikina psichoanalitikas Manfredas Ketsas de Vriesas, parašęs knygą „Sex, Money, Happiness and Death: The Quest for Authenticity“ (angl. Seksas, pinigai, laimė ir mirtis: autentiškumo paieškos).

Paprastai viskas vyksta taip – po beprotiškos aistros laikotarpio vyrai ir moterys pradeda skųstis vienas kito seksualiniais poreikiais. Vyrai nori daugiau sekso, o moterys, atitinkamai, mažiau. Dažniausios sekso atsisakymo priežastys – jėgų ir laiko nebuvimas gimus vaikui, taip pat amžius. Be to, vyrai į seksualinės partnerės patrauklumo sumažėjimą reaguoja jautriau nei moterys.

Paprastai nuo seksualinio nepasitenkinimo dažniau kenčia vyrai nei moterys. Ir vieni, ir kiti pateikia įvairiausias sekso atsisakymo priežastis: būtinybė skirti laiką kūdikiui, miego trūkumas, nuovargis, emociniai sutrikimai, trauminė patirtis praeityje, situaciniai sunkumai (neįmanoma pabūti dviese ir pan.).

Tačiau kokios bebūtų objektyvios priežastys, sekso trūkumas arba jo nebuvimas yra stipriausias frustracijos šaltinis, ypač stipriai išreikštus seksualinius poreikius turinčiam partneriui. Seksas yra labai svarbus, seksualinio potraukio didėjimas ar mažėjimas atskleidžia tai, kaip porai sekasi kitose gyvenimo sferose.

Požiūriai ir klaidingos nuostatos

Esmė slypi skirtinguose vyro ir moters požiūriuose. Didžioji dauguma stipriosios lyties atstovų mano, kad potraukis susijęs su seksualiniu aktyvumu. Didžioji dauguma moterų įsitikinusios, kad potraukio tikslas – meilė ir emocinis artumas. Gal nuskambės ir labai ciniškai, bet tame, kas netrukus bus pasakyta, yra labai nemažai tiesos – vyrai kalbasi su moterimis, kad galėtų su jomis miegoti, o moterys miega su vyrais, kad galėtų su jais pasikalbėti.

Pasaulėžiūros skirtumai ir klaidingas įsitikinimas, kad kiti galvoja lygiai taip pat kaip mes, lemia bendravimo sunkumus ir nesupratimą. Vyrai skundžiasi, kad moterys nenori sekso, o moterys, savo ruožtu, apgailestauja, kad iš vyrų pusės trūksta dėmesio ir rūpinimosi. Tuo metu ir vieni, ir kiti stipriai išgyvena dėl to, kad santykiuose dingsta romantika. Mylėjimasis tampa mechaniniu veiksmu, kuriuo – ypač moterys – praranda bet kokį susidomėjimą.

Lytinis potraukis: ciklai ir pastovumas

Daugybė tyrimų patvirtino, kad daugumos moterų gyvenime pasitaiko pakankamai ilgų laikotarpių, kai seksui jos būna visiškai abejingos. Dauguma moterų per daug pavargsta arba skiria itin daug laiko vaikams, kad dar turėtų kada galvoti apie seksualinius poreikius. Nemažai tyrimų, kuriuose buvo prašoma abiejų lyčių atstovų išvardinti jiems rūpimus užsiėmimus, parodė, kad dauguma vyrų pirmoje vietoje nurodo seksą, o moterys pirmenybę teikia sodininkystei, parduotuvėms ar televizoriaus žiūrėjimui.

Paprastai vyrų lytinis potraukis būna ne tik stipresnis, bet ir gerokai pastovesnis. Moterų potraukiui būdingi ciklai. Dauguma moterų jaučia stipresnį geismą vos kelias dienas per mėnesį, kai organizmas būna pasirengęs pastoti. Todėl artėjant ovuliacijai dailiosios lyties atstovės pradeda fantazuoti sekso tema, dažniau masturbuojasi, inicijuoja seksą su partneriu, puošiasi provokuojančiais drabužiais ar lankosi vietose, kur galima susipažinti su priešinga lytimi. Žinoma, tai nereiškia, kad kitomis dienomis moterys nesimyli, tačiau evoliuciniu požiūriu jų susidomėjimas fiziniu artumu pastebimai išauga pastojimui palankiausiomis dienomis. O štai vyrai „karinės parengties“ būsenoje yra nuolat.

Geismas ir nesantuokiniai ryšiai

Be aukščiau išvardintų skirtumų seksualinio potraukio stiprumui įtakos turi ir kiti veiksniai, tokie kaip patirtis, kultūra ar aplinkybės.
Moterų lytinis potraukis išsiskiria formų įvairove ir nenuspėjamumu. Tarp moterų galima sutikti tokių, kurios, jų tikinimu, niekada nieko panašaus nepatyrė ir apskritai nesuvokia, kodėl šiam klausimui skiriama tiek daug dėmesio. Kitos dailiosios lyties atstovės, priešingai, apie seksą galvoja labai dažnai, tačiau net ir jų seksualinis potraukis išreikštas silpniau, lyginant su vyrais. Dar daugiau, ilgus metus su tuo pačiu partneriu gyvenančios moterys retai jaučia aistros protrūkius. Paprastai jų geismas būna atsakas į iš partnerio sulaukiamą stimuliavimą. Kitaip tariant, geismas atsiranda po seksualinio susijaudinimo, o ne atvirkščiai.

Jeigu sutuoktinių pora savo santykių niekaip nepagyvina, seksualinių poreikių ir nuostatų skirtumai galiausiai nulemia skyrybas ar santykius už santuokos ribų. Nesantuokinių ryšių pikas moterų atveju – jų reprodukcinio amžiaus pabaiga. Gali būti, kad taip pasireiškia jų sąmoningas ar nesąmoningas troškimas pakeisti partnerį, kol jos dar gali pastoti. Kalbant apie vyrus, kurie jausmus ir seksą atskiria, jie gerokai dažniau ir reguliariau mėgaujasi nesantuokiniu seksu. Santuokinę neištikimybę stipriosios lyties atstovai paprastai aiškina nuoboduliu ir išblėsusiu partnerės fiziniu patrauklumu.

Kaip instinktai ir flirtas virsta seksualine prievarta

Vyrai dažnai painioja meilės ir artumo poreikį su sekso poreikiu. Tai paaiškina, kodėl jiems taip sunku paprasčiausiai draugauti su moterimis, kurios jiems atrodo patrauklios. Jų santykiuose visada egzistuoja seksualinis aspektas. Be to, vyras tikisi, kad ir moteris jaučia seksualinį susidomėjimą juo. Ši klaidinga prielaida kartu su moterims būdingu polinkiu flirtuoti gali tapti sprogstamuoju kokteiliu. Atkaklus merginimas greitai virsta seksualine agresija ar net prievarta. Vyrai nuvertina moterų pasišlykštėjimą seksualine agresija. Mūsų klaidinga nuomonė apie priešingos lyties seksualines nuostatas iš dalies paaiškina tai, kodėl daugelio moterų gyvenime pasitaiko akimirkų, kai jų partneriai ar pažįstami vyrai elgiasi su jomis nepadoriai ir kodėl vyrai dažnai neparodo deramos užuojautos seksualinės prievartos aukoms.

Taigi, vyrai yra tarsi „užprogramuoti“ maksimaliai aktyviam giminės pratęsimui, tačiau visuomenė riboja šį siekį, grasindama rimtomis pasekmėmis tiems, kurie aklai seka savo instinktais. Kaip pastebėjo aktorius Johnas Berrymore’as: „Seksas – tai, kas užima mažiausiai laiko ir suteikia daugiausiai problemų“.

http://www.delfi.lt/gyvenimas/meile/sekso-trukumas-stiprios-frustracijos-saltinis.d?id=67394918#ixzz3U3XPsLdE

Audi RS8 V10 2016

2016 Audi R8 V10

2016 Audi R8 V10

Audi anveiled the 2016 Audi R8 V10 that is billed as their “fastest and most powerful production model.” Powered by a 5.2-liter V10. The 5.2 FSI is available in two versions: the  ‘base’ V10 model kicks out 540 horsepower and 398 pound-feet of torque to reach 62 miles per hour in 3.5 seconds and a top speed of 201 mph.  The upgraded V10 Plus, however, turns those figures up to 610 hp and 413 lb-ft to reach 62 in just 3.2 seconds, 124 in under ten and a 205-mph top speed. European pricing starts at €165k (roughly $185k) and 187,400 euros for the top-of-the-range version R8 V10 plus.

Kopeikin galerija

Meninkas pristate darbus pavadinimu konservacija, šiam projektui įgivendinti panaudotas didelis kiekis medaus.