Kaip pamiršti savo kompleksus

Ką daryti, jeigu jūs jaučiatės pernelyg stora, kad galėtumėte būti patrauklia? Pirmiau reikia keisti ne skaičių svarstyklėse, o minčių pobūdį, įsitikinusi psichoterapeutė, poros santykius veikiančių kultūrinių ir socialinių stereotipų ekspertė Esther Perel.
Putli, bet seksuali: kaip lovoje pamiršti savo kompleksus
Catherine turi tris mažus vaikus ir dirba pilną darbo dieną. Dabar ji sveria 20 kilogramų daugiau nei tą dieną, kai susipažino su savo būsimu vyru. „Nors jis vis kartoja, kad vis dar manęs nori, aš paprasčiausiai juo netikiu, – teigia moteris. – Jaučiu, kad jį mano kūnas atstumia“.
Tarp mūsų labai daug žmonių, kurie patekę į savikritikos ir po jos ateinančios saviizoliacijos spąstus. Pažvelkime tiesai į akis – juk mūsų kultūra yra garantija, kad mes niekada nepasieksime savo idealo. Dėl to mes priklausome nuo reklamos ir vartojame nesuskaičiuojamus produktus bei paslaugas, kurie žada mums tobulumą.
„Keliaudama per pasaulį mačiau daugybę moterų, kurios pagal Vakarų standartus kenčia nuo antsvorio. Ir šios moterys judėjo stebėtinai gracingai, jos šoko, judindamos klubus, ir joks svoris negalėjo jų sustabdyti. Jos buvo kerinčios, nepaisant antsvorio“, – tikina E. Perel.

Tačiau Catherine nesijaučia kerinčia: „Kai mudu su vyru išeiname į žmones, gėdijuosi to, kaip atrodau. Kad ir ką daryčiau, vis tiek jaučiuosi siaubingai dėl to, kad esu tokia stora“.
Įdomu, ar tokiu atveju esmė vien storume. Pastaruosius kelerius metus Catherine atlieka motinos vaidmenį, todėl akivaizdu, kad ji bando iš po jo ištraukti moterį. Rašytoja Dalma Heyn tai vadina moters „erotine tyla“ – jausmingumo, geismo, aistros, moteriškumo nutylimu.
Visos istorijos eigoje motinystės reiškė nesavanaudiškumą, aukojimąsi, tyrumą. „Manau, kad Catherine gniuždo ne pats jos svoris, o tai, kad ji pati save „išjungė“, – įsitikinusi E. Perel.
Jeigu ji būtų lieknesnė, ar tuomet užsitarnautų teisę būti seksualesne? Įdomu, ar ji leistų sau būti moterimi, o vyrui leistų prisiliesti, geisti jos ir mylėtis su ja, jeigu jos svoris kaip nors savaime išnyktų? Dieta – savęs apribojimas siekiant apdovanojimo, kurį gali suteikti ateitis. Tačiau tai, ko reikia Catherine – visai nei apribojimas, o meilė, viltis, pripažinimas, švelnumas ir malonumas.
Iš tikrųjų svoris tėra skaičius, o štai su juo moterį siejantys jausmai ją iš tiesų slegia. Vyras tvirtina, kad nori jos, ir ji girdi, tačiau netiki. Neigiamas savo kūno suvokimas trukdo jai suprasti, kad jis mato ją kitaip.
„Tai beprotybė, žinau, – sako trijų vaikų mama. – Mano gyvenime tiek daug visko nuostabaus! Aš myliu vaikus, myliu vyrą, tačiau tyčia stengiuosi su juo nebūti, kad jis neturėtų preteksto užsiimti seksu. Suprantu, kad dėl to mūsų santykiai pradeda byrėti. Vyras jaučiasi atstumtas. Metus laikiausi dietos, tačiau viskas baigiasi tuo, kad numetu, o paskui tie patys penki kilogramai sugrįžta ir vėl pasidarau pati sau atgrasi“.
E. Perel aiškina: „Galėčiau Catherine daug ką patarti, kaip ji galėtų mėgautis savo kūnu – tokiu, koks jis yra. Tačiau nei vienas patarimas nesuveiks, jeigu išankstiniai įsitikinimai skambės taip garsiai, kad užgoš visa kita. Tad iš pradžių ji turi pakeisti savo minčių pobūdį“.
Grožis – tai sąmonės būsena. Jausmas „aš esu seksuali“ – leidimas, kurį mes pačios sau suteikiame. Kaip būtų, jeigu Catherine jaustųsi verta geros savijautos, verta malonumo, kurį gali suteikti sau pati arba padedama vyro? Vyrus traukia tos moterys, kurios jaučiasi patrauklios, o ne tos, kurios kažkaip ypatingai atrodo. Juos užveda, kai jie mato, kad užveda jus. O juos atvėsina ne kas kita kaip moterų savikritika.
Jeigu moteriai nepatinka jos „ringės“, ji visada gali jas pridengti, prislopinti miegamajame šviesą, gražiai apsirengti ar parinkti tinkamus apatinius. Catherine turi leisti seksualizuoti savo kūną, erotizuoti save. Tai nesusiję su sekso pozomis ar technikomis – tai tiesiogiai susiję su gyvybine energija, malonumu, rūpinimusi savimi.
Jai taip pat reikia suprasti, kad seksualinis artumas ir aktyvumas – pratisumas, vientisumas. Jeigu ji nepasiruošusi visiškai apsinuoginti ir atlikti lytinį aktą, galima rasti kitų intymaus bendravimo formų. Kai jai nesinori sekso, ji galėtų seksualiai stimuliuoti vyrą (dažniausiai jai dėl to neteks net apsinuoginti…).
„Dažnai porose pastebiu tą patį reiškinį – kai tik jos dėl vienų ar kitų priežasčių nustoja siekti fizinio artumo, iškart visiškai užsiblokuoja ir nebeieško galimybių demonstruoti savo seksualumą, netgi vengia paprasčiausio fizinio kontakto. Dėl to gali subyrėti santykiai“, – neslepia E. Perel.
Psichoterapeutė turi konkretų patarimą Catherine. Ji siūlo pasisiūti akių raištį ir liautis žiūrėti. Arba užrišti vyrui akis, kad jis nežiūrėtų. Gali būti, kad tada jiems pavyks pasidžiaugti tuo, kas matoma vidumi: jie yra du mylintys žmonės, kuriuos sieja bendras gyvenimas, šeima ir malonumas.

 

Riebalai is kur ju tiek daug?

Dauguma šiuolaikinių moterų nuolat nerimauja dėl savo figūros. Neretai suliesėti stengiasi net tos, kurių svoris atitinka normą. O tos, kurios turi liekną kūną, iš tikrųjų paniškai bijo pastorėti. Kodėl taip yra?

Būti lieknas nori turbūt kiekvienas žmogus, tačiau panašu, kad tarp moteriškų planetos gyventojų šis siekis įgauna fobijos bruožų. Kaip praneša britų psichoterapeutas Emas Farellas, 80 proc. moterų turi neįtikėtinų nepastebimų mitybos sutrikimų, 50 proc. jų laikosi įvairių dietų.

Atlikta 20–30 metų moterų apklausa parodė, kad net 70 proc. tų, kurios turi normalų svorį, svajoja sublogti, o kas trečia nuolat laikosi kokios nors dietos. Moterys įsitikinusios, kad jų svoris tiesiogiai susijęs su sėkme – ir priešingos lyties atžvilgiu, ir apskritai visuomenėje. Kad užtenka tik truputį pasitaisyti, ir jos nedelsiant bus atstumtos. Dauguma linkusios dėl to kaltinti žiniasklaidą, madų žurnalus ir netgi netradicinę kai kurių madingų dizainerių seksualinę orientaciją… Tačiau, žinoma, tai tik vienas šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančio „jaunystės ir grožio kulto“ atspindžių.

Kūnų varžybos

Vienas iš labiausiai paplitusių ir stabilių stereotipų (kad ir kaip mes jį vertintume): šalia sėkmingo, turtingo verslininko būtinai bus jauna moteris su modelio figūra. Įdomu, iš kur atsirado šis stereotipas ir kaip jis susijęs su realybe? Psichologai aiškina, jog šio štampo susiformavimo priežastys dvejopos: tiek socialinės, tiek ir biologinės. Liekna figūra asocijuojasi su jaunyste. Jauna vyro palydovė aplinkiniams patvirtina jo vyriškumą, pajėgumą, veiklumą ir gerą socialinę padėtį. Be to, trapi, liekna moteris suteikia jam galimybę dominuoti, jaustis globėju, geradariu – vyras dėl to įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, jaučiausi stiprus. Biologiniu atžvilgiu liekna, liesa moteris suvokiama kaip laisva, sveika, aktyvi. O stambi moteris atrodo tarsi turinti motinystės požymių: nėščia, maitinanti, pagimdžiusi, todėl ji automatiškai suvokiama kaip jau užsiėmusi kitu „patinu“. Tokiu būdu, sekdami pirmykščiu instinktu, vyrai pirmiausia renkasi lieknas, aktyvias, laisvas moteris. Galbūt tas pats instinktas skatina moteris suliesėti, kad galėtų surasti sau tinkamą partnerį. Liesai lengviau patraukti vyrų, netgi daugelio, dėmesį į save. Tai gali iš dalies patenkinti moters ambicijas, tačiau negarantuoja ilgalaikių santykių, suteikiančių laimės ir gyvenimo pilnatvės pojūtį – to, ko dauguma moterų siekia iš tikrųjų. Iš tiesų vien instinkto varomas vyras ieškos vis naujų įspūdžių. Įsitraukdamos į kūnų varžybas, tokios moterys tik pasmerkia save nesibaigiančiam bėgimui ratu.

Realybės iškraipymas

Visoms moterims būna tokių dienų, kai jos jaučiasi storos – nepriklausomai nuo to, kokie jų objektyvūs fiziniai parametrai. Kaip prisipažįsta 34 metų Elena, „jeigu kas paskaičiuotų, kiek kartų tokiomis dienomis aš žiūriu į veidrodį ir sakau sau, kad esu stora, tai pamanytų, kad aš išprotėjau“. „O aš paprastai jaučiuosi stora, kai iš vakaro nesusivaldau ir prisivalgau ko nors netinkamo, – sako 26 metų Inga. – Protu suvokiu, kad negalėjau staiga per dieną nutukti, bet jaučiuosi išsipūtusi nuo riebalų kaip kiaulė“.

Kai kurie žmonės, tarsi užhipnotizuoti, gali nuolat apžiūrinėti atskiras savo kūno dalis: pilvą, žastus, klubus… Vieniems sėdmenys tampa labiausiai atgrasia kūno dalimi, kitiems jų pilvas atrodo milžiniškas ir liulantis. Psichologai tai vadina „atrankiniu dėmesiu“ – kai žmogus fiksuoja dėmesį į kokį nors trūkumą ir jį smarkiai padidina. Pasirodo, tai tipiškas moterų būdas išreikšti savo neigiamas emocijas: nepasitikėjimą savimi, nepasitenkinimą savo gyvenimu, nenaudingumo, nesaugumo arba kaltės jausmą. Vyrai tokias emocijas išreiškia kitaip – išlieja jas agresija, pykčiu, jie gali grubiai vairuoti automobilį, ką nors nusviesti ar sulaužyti. O moteris pirmiausia ims skųstis savo klubais, ieškoti raukšlių ant pilvo ir priekaištauti sau už suvalgytą torto gabalėlį.

Kraštutinės priemonės

Kartais nesveikas dėmesys savo kūno formoms pasiekia tokį mastą, kad jis tampa išlikimo klausimu. Anot psichoterapeutų, prasideda kūno struktūros pokyčiai sąmonės lygmenyje. Moteris tiek jaudinasi dėl savo figūros, kad net būdama išsekusi, ji vis tiek bijo pasitaisyti. Tariamai nekalti mitybos sutrikimai išsivysto į bulimiją arba anoreksiją. Mirtingumas nuo šių ligų siekia 20 proc. Mitybos sutrikimai pastaruoju metu labai paplito tarp jaunų merginų, auksinio jaunimo sluoksniuose. Šiuolaikinės motinos, traumuojamos aplinkos, kurioje svorio kontrolė kol kas yra sėkmės garantas, perduoda savo nuolatinį nerimą dukroms. Paaugles kankina abejonės, nepasitikėjimas savimi ir nuolatinis klausimas „Kaip aš atrodau?“. Paauglių suvokimas, kad „galiu valgyti kiek tik noriu ir ką tik noriu, o paskui atsikratyti maisto vėmimu ir nepastorėti“, pakerta organizmo savireguliacijos pagrindus ir gali turėti katastrofiškų pasekmių sveikatai ar net gyvybei.

Bendrinis daiktavardis

Nuostabu, kad šiais laikais riebalai tapo neigiamų emocijų šaltiniu daugumai vyrų ir moterų. Pastarosioms net pats žodis neretai sukelia pasibodėjimo jausmą. O tuo tarpu riebalai glaudžiai susiję su moters organizmo funkcionavimu: nepastovus, nuolat kintantis hormoninis fonas verčia moters kūną tai kaupti riebalus, tai jų atsikratyti – tai natūralūs, gana nevalingi procesai. Riebalus kontroliuoti sunku, ir tai sukelia paniką moterims. Moters organizme riebalų procentas nuo seno būdavo didesnis nei vyrų. Tai nulemia genetinis motinystės vaidmuo, ir iš tikrųjų moters lytiniai hormonai gaminasi tik tuomet, kai yra pakankamas poodinių riebalų lygis. Šis lygis visų skirtingas, todėl, sumanius suliesėti, reikėtų žinoti, ką organizme galima pakeisti, o kas nepakeičiama, kas nulemta gamtos ir genų. Be to, egzistuoja „neliečiami“ riebalai, kurie apsaugo nervus ir mūsų vidaus organus. Jei neteksime jų, iškils grėsmė visam organizmui.

Pagaliau riebalai – pagrindinis energijos šaltinis, jie didina darbingumą ir pagerina savijautą, jeigu jų procentas organizme neviršija genetiškai užprogramuotos normos. Verta prisiminti tai, kai įkyrios mintys apie „nekenčiamus riebalus“ veja jus prie veidrodžio. Iš tikrųjų esmė ne riebaluose, nesvarbu, blogi jie ar geri. Kaip mano britų psichologė Mary Wood, riebalai mums tapo metafora viso to, kas nepriimtina visuomenei. Kontrolė – viena iš šiuolaikinės visuomenės vertybių, o riebalai simbolizuoja mums nevykėliškumą, nelankstumą, pasyvumą, nesugebėjimą kontroliuoti savo kūno, tuo pačiu nesugebėjimą valdyti savo gyvenimo.

Išlikimo dėsnis

Siekimas kontroliuoti svorį, kad išsaugotume santykius su partneriu, nėra pats tinkamiausias metodas. Protingiau būtų nukreipti savo pastangas į kitą pusę.

„Vaikystėje mažai kas iš mūsų girdėjo, kaip svarbu tapti laimingu žmogumi, – sako psichologė. – Galima tapti, laimingu, jeigu…“ Mergaitėms tai reiškė: jeigu būsi graži, liekna, protinga, sėkmingai ištekėsi, pasieksi socialinės gerovės, motinystės sėkmės… Taigi, laiminga galima tapti tik įvykdžius tam tikras sąlygas. Tačiau iš tikrųjų laimės pojūčio negalima pasiekti kokiais nors laimėjimais. O nuolatinis jausmas, kad „su manimi kažkas negerai“, sukelia nerimą. Kad su juo susidorotume, jį reikia kažkaip paaiškinti. „Aš per stora“ – pats paprasčiausias paaiškinimas moteriai. Reikia pripažinti, kad mūsų poreikis būti lieknoms – tai siekimas kontroliuoti aplinkinių dėmesį ir meilę, sulaukti jų pripažinimo. Daug kas mano, kad būti lieknai reikia ir dėl darbo: storą gali paniekinti, atstumti, išvaryti. Kitos mano: „Jeigu pastorėsiu, jis mane pames“. Tačiau jei būsime suinteresuotos tik tuo, kad „jis mane mylėtų“ , meilės neišsaugosime. Pastangos kontroliuoti svorį, kad galėtume kontroliuoti kitą, laimės neatneš. Išeitis – paradoksali: pasukti į priešingą pusę nuo ambicijų stengtis „būti mylima“, ir pačiai tapti mylinčiu žmogumi.

Meilė, o ne kontrolė

Kančios dėl svorio pertekliaus (tikro ar tariamo) kyla dėl meilės stokos – ši mintis įgauna vis daugiau populiarumo. Daug kas mano, kad mylėti save – tai reiškia pirkti sau gražius drabužius, abonementus į sporto klubus, SPA centrus. Visai tai galbūt svarbu, bet neatstoja meilės, kaip ir pinigai, kuriais kai kurie tėvai stengiasi „pamylėti“ savo vaikus. Daug kam iš mūsų mylėti – reiškia kontroliuoti, mes tai atsinešėme iš vaikystės, kai mokėmės būti mylimi, tai yra, būti paklusnūs, „geručiai“. Šį meilės kaip kontrolės supratimą mes perkeliame į santykius su priešinga lytimi, ir į savo kūną. Mes nesidomime, koks jis (kūnas, vaikas, gyvenimo draugas), – mes suinteresuoti tuo, kad jis būtų toks, „kaip noriu aš“. O juk mylėti save iš tikrųjų reiškia priimti savo kūną su meile ir palankumu tokį, koks jis yra.

Nuobodziavimas darbe kenkia moters figurai

Nuobodžiaujate darbe? Mokslininkai perspėja, kad nuobodulio
apimtos darbuotojos užkandžiaudamos vidutiniškai suvartoja apie 650
kalorijų per visą darbo dieną daugiau už kitas.

Per pusryčius
valgote tik vaisius, pietums – tik salotas, kad numestumėte
nereikalingus kilogramus ar išlaikytumėte dailias formas, bet visos
pastangos veltui?

Mokslininkai siūlo atkreipti dėmesį į valgymo
įpročius darbe. Jų atlikti tyrimai parodė, kad nuobodžiaujančios moterys
yra linkusios daugiau užkandžiauti ir vidutiniškai per darbo dieną
suvartoja papildomai 650 kalorijų.

Tyrime dalyvavo 1947 moterys,
dirbančios biure. 87 proc. prisipažino, kad darbe nuolatos turi įvairių
užkandžių. 51 proc. moterų sakė, kad per dieną užkandžiaudamos suvartoja
nuo 650 iki 750 kalorijų. Tai sudaro beveik trečdalį visų kalorijų,
kurios rekomenduojamos per dieną vidutinei moteriai. 9 proc. moterų
užkandžiaudamos per dieną suvartoja nuo 150 iki 250 kalorijų.

Tyrime
dalyvavusios moterys taip pat nurodė užkandžiavimo priežastis.
Daugiausiai – 49 proc. – moterų pagrindine užkandžiavimo priežastimi
įvardino nuobodulį. 11 proc. sakė užkandžiaujančios, kad pritaptų prie
kolegų. Tarp moterų populiariausias užkandis – šokoladas. Juo darbe
mėgaujasi 41 proc. 36 proc. moterų valgo vaisius, 31 proc. – traškučius.